Home
 lt en ru   RSS Connect   
 

 
  kūryba:
 Laiškai
 Lietuvos vizijos
 mintys
 dainos

MŪSŲ KŪRYBA...

Neringa V.
„Pavasario obelys“

Pavasaris ištiško
Baltais žiedais
Iš Dievo saujos

(Neringa)

Viešpatie
Ką man daryt
Kai tokios jaukios dienos
Kai žydruma iš ryto
Man į širdį liejas
Kai pabundu lyg bitė
Ramiai akis pramerkiu
Už lango medžiai žydi
Vilioja į pasaulį
Kai pulkeliu baltu žuvėdros
Ratus virš galvos suka
Ir į krūtinę vėjas
Linkėjimus užsagsto

Kai šitaip jaukiai dienos
Skandina žydrumoj
Ką man daryti, Viešpatie
Kieno akis nuo žemės
Galiu pakelt į dangų
Ir širdį kam atvert
Kam dovanoti juoką
Į plaukus kam įsegt
Kai šitaip jaukiai dienos palydi mus tolyn
Kai motina žemyna
Papuošia mums kelius
Ir kai pavasarį paklydę vaikščios
Praeiviai nuo savų minčių
Kartoju erdvei tyliai
Myliu
Visus
Myliu

(Neringa)



Lopšinė kūdikiui

Tegul naktis bus tau motutė
Tegul apklos tave šiltai
Tegul danguj aukštai žvaigždutė
Apdovanos tave sapnais
Tegul ji švies mums ligi ryto
Kol mes stebuklų šalyje
Tegul iš ryto išsipildo
Gražiausi tos šalies vaizdai

Kai saulė leidžiasi ir kyla
Praeina ji tarp žemės ir dangaus
Pamerkę kojas sau į tylą
Linguoja medžiai, gėlės
Jų dieviška jėga sušildo širdį paukščiui
O jo švelni giesmė iš žydro aukščio
Paglosto širdį kūdikiui žmogaus,
O mažojo vaikužio juokas
Nuskaidrina Visatos erdvę
Gyvenimas gražus jam duotas
Jam laumės laimę verpia

(Neringa)

Pažvelk
į akis
akys viską
pasakys
Patylėk
ir suprasi
ką supranta
klevai
Pabučiuok
ir sujungsi
du krantus
amžinai
Pastovėk
prisiglauski
kol
plasnoja
drugiai

(Laimis Žmuida)

Leonardas (Pavasaris)



Neringa V. „Pavasario obelys“

(Neringa)

prabils
dangus
lietum
o gėlės
medumi
pabūsim
aš ir tu
kaip žvaigždės
šuliny

pajūry
mylis
kopos
o kopose
vaikai
statys pilis
iš smėlio
šypsosis
jų tėvai

(Laimis Žmuida)

Ar meni, ar meni tu, žmogau?
O tai buvo seniai, oi seniai...
Tolimam Lietuvos pakrašty
Laukuose mėlynavo linai...

Ir giria... Ta ūksminga šalis
Ten vilkų paslaptingi takai,
Laumės audė ten savo kerus,
Ten šventosios ugnies aukurai...

Ir pirkelė mažutė tenai
Pažiūrėki - žaliam pagiry
Saulė žaidžia sodelio žieduos,
Dūzgia bitės jaukiam avily....

Pažiūrėk atidžiau - nors sena,
Ta pirkelė - be galo graži,
Nes iš jos spinduliuoja šviesa,
Nes ten žaidžia vaikeliai maži...

Ten slaptinga tyla vakarais
Tik lakštingalos trelė skaidri
Paskutiniais dienos spinduliais
Tu į sapną per žolę brendi...

Taip, žmogau... Juk tai tu ten buvai,
Juk tavieji ten buvo namai
Kur pradingo šviesi ta šalis
Ir kokie dabar tavo keliai?

Tu veržiesi ir ieškai kažko,
Kankiniesi, nes vis nerandi...
Patikėk, tau nereikia ieškot,
Nes turi viską savo širdy!

Tu tiktai prisimink, atsibusk
Iš mankurtiškų savo minčių,
Savo siela tu viską pajusk -
Te nelieka daugiau paslapčių

Aš žinau, tu atrasi ir vėl
Ką praradęs kadaise esi
Vėl skambės tau lakštutės trelė
Palaimingoj žvaigždėtoj nakty...

(Amira)



Paseksiu pasaką tau baltą,
Šiltą šiltą...
Su debesuos užmigusia pilim.
Nutiesime link jos sapnuotą tiltą
Ir lėksim pasivaikščiot ten naktim...

Blyksės mėnulis, mirdamas iš juoko,
Kai mes kutensim jį nakties rūku...
Ir žvaigždės šokinės, spirgės ant stogo
Pajutę šiltą vėją iš rytų...

Nurimsi...
Skleisis nuostabiausias žiedas...
Mažutis spindulys švelniai sušildys...

Virpėsime...
pamiršę viską viską...
kol sutekės pasaulis čia –
į mūsų širdis...

(Glesum)

Gyvybės laikrodis muša vakarinį laiką
Raudonuose saulės gaisuose
Paskutiniuosiuose spinduliuose
Gęsta diena
Susideda snapus po sparnu paukščiai
O vėjas atsigula į akmenis
Ir statiškoj tyloj spyglių galais
Į tamsą skleidžias pušys
Nutiesia jos nematomas gijas į mums nežinomą Visatos gelmę
Tais švytinčiais saitais iki žvaigždžių
Žemės lopšys siūbuoja
Sidabro žvangesys negirdimas nė vienai ausiai
Užmigdo Dievo vaiką

(Neringa)



Nutilo namai...
Snaudžia žydintis sodas...
O mėnulis aukštai
žvaigždėmis karūnuotas...

Medžiuos šnara balsai...
Pakuždom... pakuždom:
Aš mačiau... tu matei?
Jį – akim mėlynom...

Ach tas rūkas...
Toks rūkas...
Svaiginantis, šiltas...
Švelnus tarsi pūkas,
Grakštus tarsi šilkas...
Mane apkabinęs
jis liečia maloniai...
Tik rūkas... tik rūkas...
Ir miegantys kloniai....

(Glesum)

Glesum „Naktis“

Mano meilė

Tau nusišypsojo mano saulė,
Vėjas ranką ištiesė, nulenkdamas šakas.
Mano meilė aplėkė pasaulį
Ir sugrįžo į tavos širdies gelmes.

Nustebai: kaip viskas sužydėjo!
Ir kodėl tau žmonės šypsosi staiga?
O širdies kampely meilė suspurdėjo
Ir nusprendė būt kantri - kol rasi ją.

Ne ėjai - skridai, žvaigždes pasiekt galėjai.
(Mano meilė džiaugės už tave).
Pagaliau, užmiršęs nuoskaudas vėl patikėjai,
Kad širdim apglėbti nori ne pasaulį, o mane...

(Loreta)



Leonardas (Pavasaris)

Žmogaus svajonei

Skambėk, mintie, užgimus, išsvajota:
Jau išsipildymas šalia, visai šalia.
Juk ir pavasaris išaušta nesapnuotas,
Kai švyti siela meile nemaria!

Kaip rūkas abejonės išsisklaido,
Išgirdę maldą virpant širdyje,
Ji liūdesį ir netikėjimą išbaido
Ir 'tebūnie!' jau drąsiai liejas erdvėje.

(Loreta)

mano stogas – dangus...
mano lova – žolė...
mano durys – spalvinga, rami pakelė...

mano maistas – medus...
mano stalas – delnai...
mano turtas – tai viskas aplink, kiek matai...

(Glesum)



Kalbėk, Širdie,
Kalbėk apie Pasaulį, Meilę
Ir apie Kelią,
Kažkada paskirtą man.
Kalbėk apie tuštybės, melo
Slegiančią apgaulę,
Kalbėk, Širdie,
Šviesos pilna.

Žinai, kas aš
Ir apie ką dainuoja mintys,
Žinai, kuo dar maža tikėjau,
Kam aukojau svajones.
Žinai mane -
Buvai save many išgirdus,
Matei visas
Pro šalį slenkančias dienas...

Kalbėk, Širdie,
Šviesioji mano saule,
Tiek kartų bandžius paslaptį atskleist.
Kalbėk, miela,
Tau šypsosi Pasaulis...
Bet iš pradžių prašau atleist:

Atleist, kad netikėjau tuo,
Kuo nenorėjau patikėti
Ir Tavo balsą
Abejonių aidu slopinau.
Atleist, kad nenorėjau
Sau (ir Tau) padėti,
Save menka
Ir nereikšminga telaikiau.

O Tu, Širdie,
Sparnus iš skausmo audei
Ir ašaras į deimantus vertei:
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai...

Kalbėk, Širdie,
Žinau: daug nori pasakyti
Ir išmintim gali
Praturtinti mane.
Kalbėk, Širdie...
O gal geriau abiems mums
Patylėti
Ir tiesą rasti Meilės maldoje?...

(Loreta)

Pamąstyk

Ko reikia žmogui?
Medį pasodint?
Ar namą pastatyt
Ir vaiką užaugint?

Ar tai tiesa, ar taip yra?
Gal trūksta ko, gal kur klaida?

Gyvenimo mirtis
Prasideda tada,
Kai indas prisipildo,
O Dievo nėr šalia.

Kilimas ir kritimas,
Nežemiška šviesa,
Užliejantis tikrumas -
Tai kelio pabaiga.

Ramybės jūra,
Išminties pradžia -
Dievo galybėj
Atversta knyga.

(Virgis)

Mylėk tik dėl manęs...

Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.

Mylėk kaip vėjas, kaip lietus,
Mylėk kaip saulė žemę myli;
Ir paukščiai suka štai lizdus,
Ir žvaigždės groja tyliai.

Aš čia - esu, kokia esu,
Nepanaši į tą, kur nori tu matyti,
Aš čia - jau ranką štai tiesiu -
Eime po žemę manąją apsidairyti.

Drauge gelmėn, dangun drauge
Į ateitį, kur mus jau šaukia;
Ir kursime nuo šiol drauge
Gimtinę sieloms, kur išsiilgę laukia.

Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.

Mylėk mane...

(Loreta)



Vis giliau... Vis toliau į mišką...
Paslaptingais žvėrių takais...
Vis giliau...
Vis giliau įsigerti į erdvę...
Į žalumą... medį... tylą...
Paukščių čiulbesį...
Vis giliau...

Prisigerti tuopų dvelksmo...
Užmigt medyje... paukščiu pabust...
Ir skrieti... laiminti pasaulį
Sparnų didingais mostais...
Vis švenčiau...

Tik toliau... tik giliau į mišką
Šaltinio syvų įkvėpt...
Ir jausti, kaip mintys
Ima suktis ritmu amžinybės...
Vis greičiau...

Vis giliau... vis giliau į tiesą...
Vis arčiau ir arčiau į save..

(Glesum)

aš kas rytą gimstu iš naujo
prisipildžiusi laimės ir gėrio
akimis vėl paglostau pasaulį
ir lapelį švelnaus augalėlio

(Glesum)

Raganavimas...

Jūra jūra..Motinėle..tu priglausk..
Gluosni, broli..Liepa, sese..tu užjausk..
Vėjau, drauge sidabrini, apkabink..
Šaltu gūsiu dūšios skausmą apramink.
Snaigės baltos mano kojoms kelią klos..
Pūgoje jaučiuosi tarsi pataluos..
Bursiu burtą, kviesiu žiedą sužydėt..
Noriu beržo pirmą lapą palytėt..
Žalią žolę mano basos pėdos mins..
Skruostai švelnų klevo lapą prisimins..
Noriu lyti..smarkiai lyti lietumi..
Tarsi saulė spinduliuoti dangumi..
Bėgsiu bėgsiu..ten, kur pamečiau svajas..
Vaivos juostą, velnio pirštą ir gėles..
Rinksiu žiedą, lapą, žolę.. apžavams..
Virsiu viralą..o kas gi jį sugers?

(Gluosnė)



Aš svajosiu!

Aš svajosiu svajosiu svajosiu
Ir bandysiu mintis sėt tyras;
Aš dainuosiu dainuosiu dainuosiu
Apie meilę ir jos svajones!

Ir tikėsiu, kaip tiki tik vaikas
Išsipildymų naktį šventai,
Kad ateina stebuklų man laikas,
Prieš tikrovę nublanksta sapnai.

Nebandykit manęs įkalbėti
Leistis žemėn ir vaikščiot tvirtai.
Gal geriau pabandykit tikėti:
Rojus - čia, o jame -angelai!

Juk tai mes stebuklus sunaikinam
Ir vaikus mokom būt realiais...
Mažučius kaip save paskandinam,
Svajones jų pakeičiam žaislais...

Saulė čia, tik ją rūkas uždengęs
Mūsų rūpesčių, norų paikų.
Kraupūs debesys priekaištų tvenkias:
Neapsaugom savęs nei kitų...

O tiesa - ji šalia, tik pažvelki,
Žvelk ne proto - širdies akimis!
Jąją meilės šaltiniui atverki,
Nusiprausk gaiviomis vilnimis.

Leiski skausmui nubėgt nugarmėti,
O širdelei - sušilt ir išgyt.
Na ir kaip? Ar bandysi tikėti,
Kad gali ne vien eit - kad gali ir skraidyt?...

(Loreta)

Du išminčiai dykumoje

Keliavo išminčius per dykumą kartą,
Stebėjosi toliais smėlynų beribių,
Galvojo - kur rasti gyvenimo prasmę?
Kad taptų labiau negu buvo protingas.

- Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis -
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių.

Tas rojaus kampelis keistokas,
Bet užburia, įkvepia sielą.
Jei lašas vandens dar nukristų,
Tai būtų be galo čia miela.

Atrodo, galiu jau suprasti
Simfoniją žavią smėlynų,
Nors ji galbūt neprilygsta
Ošimui plataus vandenyno.

Išgrynino protą skaisti, karšta saulė,
Nors kūnas ir leipsta - žavus šis pasaulis.
Tiesa, dar galėtų užslinkt debesėlis
Ar koks pasitaikyt taikingas šešėlis.

Suvokiu, anksčiau ko nevyko suprasti,
Tiesos grynuolius sugebėjau atrasti.
Tik trūksta palaimai šlakelio vandens,
Kuris atgaivintų kaip vėjas rudens.

Žinau, kas tai dievas, žinau, kas žvaigždynai,
Kodėl galvoje vis dažniau vandenynai?
Čiurlena upelis, gaivus šaltinėlis...
O ne! Tai - miražas! Nejau išprotėjau?

Esmę būties jau įminė protas -
Garuoja įkaitęs, kaip verdantis puodas
O ežere šaltas, tavęs pasiilgau! -
Paskutinės seilės lūpas suvilgo.

Lietau išganingas, kada tu prapliupsi?
Žaibų šventą ugnį, o dieve, atsiųski!
Vandens sūkuriai ir sraunūs verpetai
Įtraukia ir neša, kur akys nematę...

Neptūne! Stebuklas - tave sutikau!
Nuo karščio išsekęs, valdove, tapau.
Maldauju, priimki į savo valdas -
Ir protu, ir siela tarnausiu tau aš.

"Karalius" prabilo: kas jums pasidarė?
Kaip ir jūs aš - išminčius, ne feodalas!
Nustokite skųstis, juk čia taip gražu -
Kiek protui erdvės, beveik jau svaigstu.

Nelaimėlis pirmas pratart negalėjo
Kitokio žodžio, kitokio skiemens.
Lyg tikras vaiduoklis, jis vien tik kliedėjo -
Vandens, vandens, duokit vandens.

Antrasis išminčius numojo ranka -
Puikių patarimų negirdi, tik prašo pamišęs kažką.
Kvailys paskutinis, o mano - išminčius.
Matyt, kad protelis vandens jau užpiltas.

Juk čia ne klejoti, o aikčioti reikia,
Tiek peno čia protui, čia nelekia laikas
Mąstyti, suvokti pasaulio tiesas
Smėlio platybės padės man suprast.

Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis -
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių...

(Beveidis)



Languota žemė
O pro langus
Ten milijonai ilgesingų
Žvilgsnių į žvaigždes
Nukrypsta

Ir aš pavasarį kiekvieną
Į skliautą užsikorus
Bandau surasti savo
Andromedą ir Kasiopėją
Ir nusitvėrus vieną
Kyboti virš nutolusių langų

Gėlėtos pievos
Jose
Daugybė užsimiršusių žmonių
Užvertę galvas, ištiesę kūnus
Bites sekioja akimis

Ir mano guolis
Kiekvieną vasaros atokaitą sušyla
Bekramtant saldų smilgos smaigą
Ten visos sutemos išgyja
O mano plaukuose apsigyvena šieno kvapas

(Neringa)

Mano Kūdiki,
Tau dar bevaikštant po Orioną
Lopšinę dainuoju
Meldžiu, kad pro langą
Kur kasryt saulę sveikinu
Nepraeitum
Kad dainą mano išgirstum

Sėsk ant palangės
Žiūrėk, Kūdiki,
Tau gėlės auga
Tavo vardas
Tai spalvos
Kurias naktimis
Tarsi mažą mozaiką dėlioju

Kūdiki mano
Šviesiąją Žvaigždę
Į tavo kišenę dedu
Su Šviesa tu ateik
Tarsi naujas žvaigždynas
Tau žinau pasaką
Apie svaigų kelią per Žemę

(Neringa)

Sodybą mes įkūrėm
Pasaulio pakrašty.
Jausmus čia medžiai turi
Žolė dūmoja vis.

Kasdien čia susitinka
Veržlumas ir rimtis,
Motulė Žemė gimdo
Dangaus skaidrias mintis.

O tarp dangaus žydrynės
Ir žemės žalumos
Mana širdis pakilus
Lakštingala giedos.

Juk aš sutverta būti
Svajone ir daina,
Kad pirmapradę būtį
Atverčiau savyje.

Ir kad tavy prabustų
Dar snaudžianti dvasia,
Vaivorykštėlės tiltais
Keliautume drauge

Į meilės šalį šviesią,
Minčių tyrų kilnių,
Svajonėmis nutiesim
Takus vaikams vaikų.

Ir vėl, ir vėl sugrįšim
Sodybon, kur grožiu
Ir Dievo žodžiais trykšta
Darbai laisvų žmonių.

(Linga)

DAUGIAU MŪSŲ KŪRYBOS RASITE ČIA:

  1. PIEŠINIAI
  2. EILĖRAŠČIAI
 
[ micro Engine: v0.11A, kodo ir dizaino eksperimentai: © Algis 2002-2017, http://komp.lt ]